Hanana?

Buvo bijoma mirties ir uždarytų geležinių durų, skiriančių nuo pasaulio išlikusias gyvas nuolankias dukteris. Mano brolis Asadas eidavo į mokyklą nešinas portfeliu, jodinėdavo, eidavo pasivaikščioti. Jis su mumis nevalgydavo. Mano brolis Asadas augo, kaip turi augti vyras, laisvas ir išdidus, kaip princas, aptarnaujamas namuose buvusių mergaičių. Aš šildydavau vandenį jam maudyti, kai jis dar buvo mažas, trinkdavau jam galvą, juo rūpinausi kaip neįkainojama brangenybe. Aš nieko nežinojau apie jo gyvenimą už namų sienų, nežinojau, ko jis mokėsi mokykloje, ką mieste jis matė ir veikė. Mes laukėme, kada jam ateis laikas vesti: vedybos, kaip ir sūnaus gimimas, yra vienintelis svarbus įvykis šeimoje!

Asadas buvo gražus. Mes buvome labai artimi vienas kitam, kiek tai įmanoma šeimoje, kai jis dar buvo vaikas. Metų skirtumas tarp mūsų, tai, kad aš buvau vyresnė už jį, man suteikė kurį laiką laimę būti greta jo. Aš neprisimenu, kad būčiau su juo žaidusi, kaip tokio amžiaus vaikai žaidžia Europoje. Keturiolikos ar penkiolikos metų jis jau buvo vyras ir jis išsprūdo man iš rankų.

Aš manau, kad jis labai anksti vedė, tikriausiai turėdamas apie septyniolika metų. Asadas pasidarė žiaurus. Mano tėvas jo nekentė... Aš nežinau, kodėl... Galbūt jis buvo į jį per daug panašus. Jis bijojo netekti valdžios, kurią iš jo gali atimti suaugęs sūnus. Nežinau, iš kur atsirado pyktis tarp jų, bet vieną dieną aš pamačiau tėvą, imantį krepšį, jį ištuštinantį ir pridedantį akmenų, užlipantį į terasą ir juos metantį Asadui ant galvos, tarsi norint jį užmušti.

Vedęs Asadas gyveno su žmona vienoje namo dalyje. Jis užstatė spinta duris, kad tėvas negalėtų pas jį užeiti. Aš greitai supratau, kad mūsų kaimelio vyrų žiaurumas atėjo iš senų laikų. Tėvas jį perduoda sūnui, kuris savo ruožtu jį perduoda savo sūnui ir taip tęsiasi iki begalybės.

Aš nemačiau savo šeimos dvidešimt penkerius metus, bet jeigu atsitiktinai pamatyčiau brolį, aš norėčiau jo paklausti vienintelio dalyko: „Kur dingo sesuo, kurią aš vadinu Hanana?“

Hanana... Aš ją matau rudaplaukę. Graži mergaitė, kur kas gražesnė už mane, tankiais plaukais ir labiau subrendusi fiziškai. Aš prisimenu, kad Kainata buvo švelni ir graži, pilnoka, o Hananos buvo šiek tiek kitoks būdas: ji buvo staigoka ir ne tokia nuolanki kaip mes. Jos antakiai buvo labai tankūs ir susieidavo virš akių. Ji nebuvo stora, bet šiek tiek apvaloka ir buvo galima spėti, kad ji bus stipri. Ji buvo ne tokia liekna mergaitė kaip aš. Padėdama mums nuimti alyvų derlių, Hanana lėtai jas skindavo, lėtai judėdavo. Šeimoje tai nebuvo įprasta: visi vaikščiodavo ir dirbdavo greitai, skubėdavo paklūsti, išginti ar parginti gyvulius. Ji nebuvo labai aktyvi, svajotoja ir niekada atidžiai neklausydavo, ką jai sakydavo. Jeigu, pavyzdžiui, skindavome alyvas, aš jau būdavau jų priskynusi pilną dubenį ir man mausdavo pirštų galus, o tuo tarpu Hananos priskinti vaisiai vos dengdavo dubens dugną. Tada aš jai padėdavau. Jeigu ji liktų paskutinė iš paskutiniųjų, tėvas ją baustų. Aš matau mus abi alyvmedžių lauke. Mes judame rinkimo ritmu į priekį tupėdamos toje pačioje linijoje. Judesiai turi būti greiti. Priskynusios pilnas rankas alyvų, jas metame į dubenį ir taip judame į priekį tol, kol prirenkame alyvų beveik iki dubens kraštų. Tada vaisius supilame į didelius drobinius maišus. Kiekvieną kartą, kai aš atsisuku, visada matau Hananą užpakalyje, jos judesiai lėti tarsi sulėtintame filme. Ji iš tikrųjų labai skiriasi nuo kitų. Aš neprisimenu, kad kada nors būčiau su ja kalbėjusi, ypač ja rūpinusis, išskyrus tada, kai reikėdavo padėti rinkti alyvas, arba supinti jos labai storus plaukus įkasą, kaip ji man juos pindavo. Aš jos nematau su mumis tvarte, nematau melžiančios karves ar avims kerpančios vilnas... greičiau virtuvėje, padedančią motinai. Tai tikriausiai dėl to ji beveik man išblėso iš atminties. Aš skaičiavau ir dar kartą skaičiavau stengdamasi ją įterpti į gimimų eilę: Nura, Kainata, Suada, Asadas ir... ? Mano ketvirtoji sesuo neegzistavo, aš jos netekau ir netgi pamiršau jos vardą. Kartais aš net nežinodavau, kas prieš ką gimė. Aš tikrai žinau, kada gimė Nura, Asadas, bet netgi dabar aš painioju Kainatą ir save. Blogiausia yra tai, kad aš daugelį metų nesidomėjau, kur dingo toji, kurią aš vadinu Hanana.

Aš ją visiškai „pamiršau“ tarsi geležinės durys būtų užsidariusios paskui tą mano kraujo seserį ir ją visiškai paslėpusios nuo jau sujauktos mano atminties žvilgsnio.

Vis dėlto, prieš kurį laiką pamačiau siaubingą vaizdą, žiauri vizija iškilo prieš akis. Kažkas moterų susirinkime man parodė negyvos jaunos merginos, pasmaugtos juodu telefono laidu, gulinčios ant žemės, nuotrauką. Man pasirodė, kad aš kažką panašaus jau buvau mačiusi. Ši nuotrauka mane labai sujaudino, ne vien tik dėl to, kad joje buvo nužudyta nelaiminga jauna mergina, bet ir dėl to, kad aš norėjau tarsi per rūką „pamatyti“ ką nors, kas mane liestų. Keista, bet rytojaus dieną staiga mano atmintis prašvito. Aš buvau ten! Aš mačiau! Aš žinojau, kada sesuo Hanana dingo!

Nuo to laiko aš gyvenu apimta to naujo košmaro ir esu ligonė. Kiekvienas tikslus prisiminimas, kiekviena mano praėjusio gyvenimo scena, kuri staiga man iškyla prieš akis, paverčia mane ligone. Aš norėčiau visiškai pamiršti tuos siaubingus dalykus ir daugiau kaip po dvidešimties metų aš nesąmoningai juos pamačiau. Tačiau norėdama savo krašte liudyti apie savo vaikystę ir moters gyvenimą, aš turiu panirti į savo mintis kaip į to šulinio, kurio kadaise aš taip bijojau, gelmę. Ir visi mano praeities epizodai, iškylantys į paviršių, man dabar atrodo tokie siaubingi, kad net sunku jais patikėti. Kartais aš pati savęs garsiai klausiu: „Ar aš iš tikrųjų patyriau tuos dalykus?“

Aš gyvenu, aš juos pergyvenau. Kitos moterys juos patyrė ir jos dar gyvena pasaulyje. Aš norėčiau viską pamiršti, bet mūsų, galinčių kalbėti, išlikusių gyvų yra tiek mažai, kad mano pareiga yra paliudyti ir dar kartą išgyventi tuos košmarus.

Aš esu namuose ir aš girdžiu rėkiant, paskui matau seserį, sėdinčią ant žemės ir mosikuojančią rankomis ir kojomis ir virš jos palinkusį išskėstomis rankomis brolį Asadą. Jis ją smaugia telefono laidu. Aš prisimenu tą vaizdą, tarsi būčiau vakar mačiusi. Aš esu taip smarkiai prisispaudusi prie sienos, tarsi norėdama į ją įlįsti, dingti. Aš esu su dviem mažom sesutėm, kurias prižiūriu. Aš jas laikau už plaukų, kad nejudėtų. Asadas turėjo mus matyti arba girdėti ateinančias. Jis rėkia: „Rouhi! Rouhi! Išeik! Išeik!“

Aš bėgu cementinių laiptų, vedančių į kambarius, link tempdama abi sesutes. Viena mažoji iš baimės dreba ir bėgdama užsigauna koją, bet aš ją tempiu paskui save. Aš visa drebu. Mes užsidarome kambaryje ir aš raminu mažylę. Aš pučiu jai kelį ir mes visos trys netriukšmaudamos būname tame kambaryje labai ilgai. Aš negaliu nieko daryti, visiškai nieko, tik tyliai būti su ta siaubinga vizija.

Brolis smaugia seserį... Ji tikriausiai norėjo kalbėti telefonu ir jis prislinko jai iš už nugaros, norėdamas ją pasmaugti... Ji negyva, aš esu tikra, kad ji negyva.

Tą dieną ji mūvėjo baltas plačkelnes ir vilkėjo ilgą palaidinukę iki kelių. Ji buvo basa. Aš mačiau judančias kojas, mačiau rankas, kurios mušė brolį per veidą tuo metu, kai jis rėkė: „Išeik!“

Man atrodo, telefonas buvo juodas. Jis buvo padėtas ant žemės didžiajame kambaryje, jo laidas buvo labai ilgas. Ji buvo beskambinanti telefonu, bet aš nežinau, kam ir kodėl. Aš neprisimenu, ką aš veikiau prieš tai, nei kur aš buvau, nei ką galėjo veikti Hanana, bet iš jos elgesio, mano nuomone, nebuvo matyti, kad brolis norėtų ją pasmaugti. Aš nesuprantu, kas darosi.

Aš buvau kambaryje su mažylėmis, kol grįžo mama. Ji buvo išėjusi kartu su tėvu. Asadas buvo vienas su mumis. Aš ilgai galvojau, kodėl namuose nieko daugiau nebuvo, tik jis ir mes. Paskui prisiminimai sekė vienas po kito.

Tą dieną mano tėvai buvo nuėję aplankyti brolio žmonos pas jos tėvus, kur ji rado prieglobstį, nes ją brolis nėščią primušė. Štai kodėl brolis buvo vienas su mumis namuose. Ir jis buvo įsiutęs kaip kiekvienas vyras, patyręs tokį įžeidimą. Kaip paprastai aš žinojau tik nuotrupas to, kas vyko. Mergaitė nedalyvauja šeimos pasitarimuose kilus konfliktams. Ji lieka nuošalyje. Vėliau aš sužinojau, kad brolienei įvyko priešlaikinis gimdymas, ir įtariau, kad jos tėvai už tai apkaltino mano brolį. Tačiau tą dieną nebuvo jokio ryšio tarp šių dviejų įvykių. Ką veikė Hanana prie telefono? Mes labai retai juo naudodavomės. Aš juo pasinaudojau du ar tris kartus, kad pakalbėčiau su vyriausiąja seserimi, teta ar brolio žmona. Jei Hanana kam nors skambino, tai buvo tikriausiai kas nors iš šeimos.

Kada šis telefonas atsirado namuose? Tais laikais kaimelyje nedaug kas juos turėjo... Tėvas modernizavo namus. Mes turėjome vonią su karštu vandeniu ir telefoną...

Kai tėvai grįžo į namus, aš žinau, kad motina kalbėjosi su Asadu. Aš ją matau verkiančią, bet dabar žinau, kad ji tik apsimetė verkianti. Dabar aš esu realistė ir aš suprantu, kas darosi mano šalyje. Aš žinau, kodėl žudomos mergaitės. Žinau, kaip tai daroma. Įvyksta šeimos pasitarimas, kurio metu nusprendžiama ją nužudyti ir pražūtingą dieną tėvų niekada nebūna namuose. Vienintelis žmogus, kuriam nurodyta ją nužudyti, lieka su mergaite.

Mano motina neverkė nuoširdžiomis ašaromis. Ji visiškai neverkė! Tai buvo spektaklis. Ji puikiai žinojo, kodėl brolis pasmaugė seserį. Jeigu nežinojo, tai kodėl tą dieną reikėjo jai išeiti su tėvu ir mano vyriausiąja seserimi? Kodėl mus vienas paliko su Asadu namuose? Aš tik nežinau priežasties, kodėl buvo pasmerkta žūčiai Hanana. Ji turėjo padaryti nuodėmę, bet aš nežinau kokią. Gal viena išėjo? Gal ją pamatė kalbančią su kokiu nors vyru? Ar kaimynas ją įskundė? Reikia kokios nors smulkmenos, kad mergaitė būtų laikoma paleistuve, kad ji užtrauktų gėdą savo šeimai ir turėtų mirti, kad nuplautų negarbės dėmę ne tik nuo tėvų, brolio, bet ir viso kaimelio!

Mano sesuo buvo labiau subrendusi už mane, nors amžiumi buvo jaunesnė. Ji turėjo padaryti kokią nors kvailystę, kurios aš nežinojau. Mergaitės atvirai neišsipasakoja savo paslapčių. Jos labai bijo jas patikėti netgi seserims. Aš kai ką žinau, nes aš tyliu...

Aš labai mylėjau brolį. Mes jį labai mylėjome visos, nes jis buvo šeimoje vienintelis vyras, vienintelis globėjas po tėvo. Jeigu tėvas mirtų, jis tvarkytų namus, o jeigu ir jis mirtų, jeigu liktų vienos moterys, šeima žlugtų. Nebeliktų avių, neliktų žemės, neliktų nieko daugiau. Šeimą ištiktų didžiulė nelaimė, jeigu ji netektų vienintelio brolio. Kaip gyventi be vyro? Tai vyras kuria savo įstatymus ir mus globoja, sūnus užima tėvo vietą ir ištekina seseris.

Asadas buvo žiaurus kaip tėvas. Tai buvo žudikas, bet šis žodis neturi jokios prasmės mano šalyje, jeigu kalbama apie moters nužudymą. Brolis ar svainis, ar dėdė, nesvarbu kas, privalo saugoti šeimos garbę. Nuo jų priklauso jų moterų gyvybė ar mirtis. Jeigu tėvas ar motina pasako sūnui: „Tavo sesuo padarė nuodėmę, tu privalai ją nužudyti...“, jis tai padaro gindamas šeimos garbę, toks yra įstatymas.

Asadas buvo mūsų mylimas brolis. Kartą jis nukrito nuo arklio — jis labai mėgo jodinėti. Arklys paslydo ir Asadas nukrito. Aš prisimenu, kad mes labai verkėme. Aš iš sielvarto suplėšiau suknelę, roviausi plaukus. Laimė, jis rimtai nesusižeidė ir mes jį slaugėme. Tačiau, kai tėvas susilaužė koją, mes buvome tokios laimingos, kad net šokome iš laimės. Netgi dar šiandien aš negaliu suvokti, kad Asadas yra žudikas. Pasmaugtos sesers vizija yra tikras košmaras, bet tuo momentu aš negalėjau jo smerkti. Ką jis padarė, buvo visiškai normalu, jo pareiga buvo tai padaryti, nes tai buvo būtina visai šeimai. Ir aš mylėjau brolį.

Aš nežinau, ką jie padarė Hananai. Šiaip ar taip, ji dingo iš namų. Aš ją pamiršau. Aš labai gerai nesuprantu, kodėl. Po baimės, žinoma, tuo metu buvo tokia mano gyvenimo logika, papročiai, įstatymas, visa tai, kas mus vertė tokius dalykus „normaliai“ vertinti. Jie virsta nusikaltimais ir siaubu tik kitur, Vakaruose, kitose šalyse, kur yra kitokie įstatymai. Aš pati turėjau mirti, bet išlikau gyva per stebuklą, išvengusi įprastinio įstatymo, kuris ilgai mane jaudino. Dabar aš suprantu, kad mane turėjo ištikti šokas ir mano asmeninė patirtis padidino tą šoką tiek, kad man iš atminties išblėso kai kurie įvykiai. Taip man pasakė psichiatras.

Štai kaip Hanana dingo iš mano gyvenimo ir atminties. Galbūt ji buvo palaidota su kitais kūdikiais. Galbūt ją sudegino, palaidojo atšlaitėje arba laukuose. O gal ją atidavė šunims? Aš nežinau. Aš gerai matau iš šio krašto žmonių akių, kalbėdama apie savo gyvenimą aname krašte, kad jiems tai nesuprantama. Jie man pateikia jiems logiškus klausimus: „Ar buvo atėjusi policija? Ar niekam neparūpo, kur ji dingo? Ką kalba kaimelio gyventojai?“

Aš niekada per savo gyvenimą nemačiau policijos. Jeigu dingsta moteris, tai dėmesio nevertas dalykas. Kaimelio gyventojai susitaikė su vyrų įstatymais. Jeigu nenužudytų merginos, kuri užtraukė nešlovę savo šeimai, kaimelio žmonės nusisuktų nuo tos šeimos, niekas nenorėtų su ja kalbėtis arba su ja prekiauti, šeima turėtų išsikelti gyventi kitur! Tada...

Žiūrint šių dienų akimis, seserį ištiko blogesnis likimas negu mane. Tačiau jai pasisekė, nes ji mirė. Bent ji daugiau nebekenčia.

Sesers riksmas dar ir dabar skamba mano ausyse, taip garsiai ji rėkė! Kainata ir aš kurį laiką bijojome dėl savo gyvybės. Kiekvieną kartą matydamos tėvą, brolį arba svainį bijojome, kad jie ko nors nesugalvotų. Kartais net nemiegodavome. Aš naktimis dažnai prabusdavau. Aš jaučiau nuolatinę grėsmę. Asadas visada būdavo piktas, žiaurus. Jis neturėjo teisės lankyti savo žmonos: ji išėjo iš ligoninės ir grįžo pas savo tėvus, nes Asadas buvo ją labai sumušęs. Ir vis dėlto vėliau ji grįžo gyventi pas jį. Toks buvo įstatymas. Ji jam pagimdė daugiau vaikų, laimė, berniukų. Mes didžiavomės Asadu, mes vis tiek jį mylėjome, nors jis mums kėlė siaubą. Aš nesuprantu, kodėl neapkenčiau tėvo, o mylėjau brolį, nors jie abu buvo labai panašūs.

Jeigu aš būčiau ištekėjusi savo kaimelyje ir pagimdžiusi mergaites, jeigu Asadas turėtų pasmaugti mano dukteris, aš būčiau pasielgusi kaip kitos moterys, visiškai nemaištaučiau dėl to. Čia neįmanoma taip galvoti ir kalbėti, bet ten, mūsų krašte, taip buvo.

Šiandien yra kitaip, nes savo kaimelyje aš esu mirusi ir antrą kartą gimusi Europoje. Dabar mano galvoje kitos mintys kirba.

Tačiau aš vis tiek myliu brolį. Tai tarsi alyvmedžio šaknis, kurios negalima išrauti, nors medis jau nebegyvas.